Šiaurės Korėjos ekonomika

Šiaurės Korėjos ekonomikos pagrindas – po valstybės įkūrimo pokario (1950–1953) laikotarpiu nustatytos taisyklės.

Kolonijinė ir pokario ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradedant XX a. trečiuoju dešimtmečiu Japonijos kolonijinė administracija vystė gamybą turtingoje gamtiniais ištekliais ir mažai apgyvendintoje teritorijoje. Todėl į šiaurinę Korėjos dalį pervažiavo gyventi nemažai gyventojų iš pietinių, agrarinių rajonų gyventojų.

Šitas procesas sustojo po Antrojo pasaulinio karo, kai po Korėjos pusiasalio padalinimo į SSRS ir JAV okupacines zonas, apie 2 milijonus žmonių perėjo gyventi į amerikiečių sektorių. Tokios tendencijos išsilaikė ir formuojantis KLDR 1948 m. ir per Korėjos karą 1950–1953 m. Dabar Šiaurės Korėjos gyventojai sudaro 22,5 milijonus žmonių.

Pokarinis Korėjos pusiasalio padalinimas sudarė disbalansą tarp gamtinių ir žmogiškųjų resursų, todėl, kad KLDR turėjo daugiau gamybinio potencialo, o Pietų Korėjoje gyveno apie 2/3 visų gyventojų. Šiaurės Korėjoje 1945 m. buvo apie 65 % sunkiosios pramonės, o lengvosios pramonės 31 %, dalis žemės ūkio ir prekybos sudarė – 37 % ir 18 %.

Po karo Pietų ir Šiaurės Korėjos buvo labai sugriautos. Pirmaisiais pokario metais iki pat 60-ųjų KLDR ekonomika vystėsi greičiau negu Pietų Korėjos.

Bandymai modernizuoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

7 dešimtmečio pradžioje Šiaurės Korėja pradėjo plačią ekonomikos modernizacijos kampaniją: ėmė importuoti vakarietiškas technologijas, ypač sunkiąją pramonę. Tuo pačiu valstybė buvo ant defolto (bankroto) ribos, nes sumažėjo jos prekių paklausa užsienyje ir prasidėjo 70-ųjų naftos krizė.

Dar 1979 m. Šiaurės Korėja galėjo padengti savo įsiskolinimus, bet jau 1980 m. valstybę ištiko defoltas: ji buvo pripažinta bankrutuojančia pagal visus įsipareigojimus, išskyrus skolas Japonijai. 1986 m. pab. valstybės skola vakarų kreditoriams viršijo 1 milijardą dolerių. Skola socialistinėms valstybės pasiekė 2 milijardus dolerių. Galiausiai ir Japonija paskelbė apie KLDR defoltą. KLDR skola vis augo ir 2000 m. su baudomis ir delspinigiais sudarė 10-12 milijardų JAV dolerių.

XX a. pab. ekonomikos augimas sumažėjo, o kai kuriose šakose tapo neigiamas.1979 m. pab. bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo tris kartus mažesnis negu Pietų Korėjoje. To priežastys: didelis pramoninis nuokrypis į sunkiąją pramonę, didelės karinės išlaidos, ekonominė valstybės izoliacija, užsienio investicijų draudimas ir t. t.

Kim ir Senas 1982 m. balandį mėn. paskelbė apie naujos ekonomikos statybą, o konkrečiau žemės ūkio ir valstybinio energetinio komplekso ir transporto vystymą.

Šiaurės Korėjoje 1984 m. rugsėjo mėn. priimtas įstatymas dėl bendrų įmonių, kurio svarbiausias tikslas buvo pritraukti užsienio kapitalą ir technologijas. Šiaurės vakarų valstybės rajone buvo įsteigta speciali ekonominė zona Čhondžin. Investicijos vyko labai sunkiai dėl blogos infrastruktūros, biurokratijos ir neaiškumo dėl investicijų saugumo.

Po šaltojo karo finansinė SSRS pagalba sustojo, o po kelerių metų ją sustabdė ir Kinija. Tai kartu su gamtiniais kataklizmais privedė prie sunkios ekonominės krizės. Pagal kai kuriuos ekspertų paskaičiavimus, tarp 1992 ir 1998 m. Šiaurės Korėjos ekonomika nusmuko perpus, o nuo bado mirė keletas šimtų tūkstančių žmonių.

KLDR 1993 m. gruodžio mėn. paskelbė apie trejų metų pereinamąjį ekonomikos periodą, kuriuo metu bus bandoma sumažinti disbalansą tarp įvairių ūkio šakų, vystant žemės ūkį, lengvąją gamybą ir tarptautinę prekybą. Bet dėl įvairių priežasčių vyriausybės planai žlugo, kasmetinis įvairių kruopų, visų pirma ryžių, kiekis sudarė apie 1 milijoną tonų. Negana to, valstybėje prasidėjo energetinė krizė, dėl kurios reikėjo sustabdyti daug gamyklų.

Kim Čėn Iras 2002 m. pranešė, kad „pinigai turi padengti prekių kainą“, po ko buvo įvykdytos kai kurios ūkio reformos, įkurtas pramoninis Kaesŏng regionas, atlikti pirmieji bandymai gamyklose įvesti ūkinį savarankiškumą. Kinijos investicijos į Šiaurės Korėjos ekonomiką nuo 1 milijono dolerių 2003 m. išaugo iki 200 milijonų 2004 m.

Ekonominiai ryšiai su Pietų Korėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pokario istorijoje ekonominiai ryšiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų smukdavo ir vėl išaugdavo. Gale XX a. santykiai tarp valstybių atšilo, kas sąlygojo Pietų Korėjos investicijų padidėjimą į Šiaurės Korėjos gamybą. Nežiūrint to ekonominiai santykiai tarp dviejų valstybių dar vis labai silpni.

Po to, kai Pietų Korėja (1988 m.) leido prekiauti su Šiaurės Korėja į Šiaurės Korėja pradėjo importuoti į Pietų Korėja savo gaminius. Tiesioginė prekyba tarp valstybių prasidėjo po 1990 m., po dviejų valstybių ministrų pirmininkų susitikimo. Prekybos apimtys tarp valstybių išaugo nuo 18,8 milijonų dolerių 1989 m. iki 333,4 milijonų 1999 m.

Pietų Korėjoje esančiosDaewoo korporacijos prezidentas aplankė Šiaurės Korėją ir susitarė dėl pramoninio komplekso statybos Hampho. Kita didelė korporacija, Hyundai Asan gavo leidimą plėtoti turistinį biznį – turistai atvežami į turistinį rajoną Kymgansan. Be to Kėsono rajone 3,2 km² prie demilitarizuotos zonos, kurio vertė 1 milijardas JAV dolerių.

Po 2000 m. įvykusio susitikimo tarp Kim Čėn Iro ir Kim De Džuno Šiaurės ir Pietų Korėjos susitarė atstatyti geležinkelį tarp Seulo ir Pchenjano, vietoje, kuri kerta demilitarizuotą zoną. Taip pat abi pusės pareiškė apie planus keturių eilių autostrados nutiesimo pro Phanmundžono kaimą, kur buvo pabaigtas karas. Po šio projekto pabaigos pramoninis parkas gavo tiesioginį priėjimą prie Pietų Korėjos turgų ir uostų.

Be pramoninio Kaesŏngo regiono ir turistinio Kŭmgangsan regiono KLDR buvo sukurtos kitos ypatingos zonos, tokios kaip: ypatingasis Sinŭiju administracinis regionas, šiaurės vakaruose prie Kinijos pasienio ir Rasonas, šiaurės rytuose prie Kinijos ir Rusijos pasienio.

Bendrasis nacionalinis produktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perkamojo pajėgumo paritetas – 40 milijardų dolerių (2005 m. duomenys)

Bendrasis nacionalinis produktas – kasmetinis prieaugis: 1.8 % (2003 m. duomenys)
Bendrojo nacionalinio produkto – vienam gyventojui: (perkamo paritėto pajėgumas) 1 800 (2003 m. duomenys)

Bendrasis nacionalinis produktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

žemės ūkis:	30,2 %
gamyba:	33,8 %
paslaugų sfera:	36 %

2003 m. duomenys

Darbo jėga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės darbo jėgą sudaro 14 milijonų žmonių.

Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ekonomikos sektorius:

žemės ūkis 37 %
industrija 63 %

Bedarbystė šalyje siekia 25,6% (2013 m. duomenys)

Valstybės biudžetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalies pajamos yra 3,2 mlrd. dolerių. (2007 m. duomenys) Šalies išlaidos yra 3,3 mlrd. dolerių. (2007 m. duomenys)

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės pramonės šakos: karyba, staklių gamyba, elektra, chemija, gamtinių išteklių (anglies, geležies rūdos, klinties, magnezito, grafito, vario, cinko, švino bei brangiųjų metalų) apdirbimas, metalurgija, tekstilė, maistas, turizmas.

Elektros gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

16,57 mlrd. kWh (2016 m. duomenys)

Prieigą prie elektros turi 19 mln. žmonių.

Elektrifikuota:

38% miestų.
11% kaimų.

Elektros energijos šaltiniai:

Iškastinis kuras: 45 %
Hidroelektrinės: 55 %
Atominės elektinės: 0 %

(2017 m. duomenys)

Elektros energijos suvartojimas: 13,89 mlrd. kWh (2016 m. duomenys)

Elektros energijos eksportas: 0 tūkst. kWh (2019 m. duomenys)

Elektros energijos importas: 0 tūkst. kWh (2019 m. duomenys)

Žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės žemės ūkio kultūros: ryžiai, kukurūzai, bulvės, soja. Gyvulininkystėje: kiaulininkystė, paukštininkystė.

Nuo 1995 m. KLDR pasauline maisto programa padeda JTO. 2004 m. pagal šią programą buvo suteikta 484 tūkst. tonų maisto produktų.

Eksportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

45,82 milijardų JAV dolerių (2017 m. duomenys)

Pagrindinės eksporto prekės: mineralai, metalurgijos produktai, ginklai, žuvis.

Pagrindiniai prekybos partneriai: Pietų Korėja (28,5 %), Kinija (28,4 %), Japonija (24,7 %). (2003 m. duomenys)

Importas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

43,75 milijardų JAV dolerių (2018 m. duomenys)

Pagrindinės importo prekės: nafta, akmens anglis, gamyklinės staklės, pramonės prekės, grūdinės kultūros.

Pagrindiniai partneriai: Kinija (91.9 %) ir kt. (2017 m. duomenys)

Išorinė skola[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išorinė KLDR skola siekia 12 milijardų JAV dolerių.

Nėra tikslių duomenų apie KLDR teikiamą ekonominę pagalbą. Pagal įvairius skaičiavimus, humanitarinė pagalba sudaro nuo 200 iki 300 milijonų JAV dolerių per metus. Tai sudaro apie 0,5-0,75 % nuo Šiaurės Korėjos BVP. Daugiausia jos teikia JAV, Pietų Korėja, Japonija ir Europos Sąjunga.

Pinigai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės valiuta – Šiaurės Korėjos vona, lygi 100 čonų.

Valiutos kodas – KPW.

Fiskaliniai metai sutampa su kalendoriniais.

Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad KLDR padirbinėjami JAV doleriai. [1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[2]^{[neveikianti nuoroda]}

v • a • r

Azijos šalių ekonomika